Pažintis rutuliojosi laipsniškai. Pirmą kartą sutikau Arvydą Šliogerį (toliau A. Š.) renginyje, kuris vyko Panevėžio m. bibliotekoje, ji tuo metu buvo, berods, Respublikos gatvėje 2-ame aukšte. Tuo metu dar nebuvau skaitęs nė vienos profesoriaus parašytos eilutės. Renginio metu kalbėjo, gal kiek neįprastai ekstravagantiškai formuluodamas savo idėjas, žmogus, visai nepanašus į tituluotą akademinį profesorių. Tačiau mintys intrigavo savo neįprastumu ir maksimalistiniu kategoriškumu. Kai kas kiek vėliau vertė susimąstyti, ypač televizijos ekrano ir bažnytinio altoriaus sugretinimas. Po pranešimo pateikiau keletą neišmanėliškų klausimų. Mano pėdomis pasekė ir mano žmona.

Po kiek laiko susitikau savo tuometinį bičiulį, kuris buvo geras A. Š. pažįstamas ir draugas. Jo dėka man buvo suteikta galimybė perskaityti „Transcendencijos tylą“. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Anksčiau girdėtos sąvokos, pavyzdžiui, transcendencija ir kitos įgavo visai naujas prasmes, pagaliau ir pati sąvoka filosofija bei jos kelias Vakarų kultūrinėje erdvėje nuo Graikijos iki mūsų laikų įgavo naują apibrėžtį ir prasmes. Beje, visiems, kas bandys giliau pastudijuoti A. Š. filosofiją, rekomenduočiau pradėti nuo šios knygos 1-2 skyriaus „Kas yra filosofija“. Tuo pačiu pavadinimu išleista ir atskira profesoriaus knygutė.

Nuo to laiko ir prasidėjo mano nesibaigianti šliogeriana. Pradėjau važinėti į „Santaros-Šviesos“ kasmetinius susibūrimus, čia kartais susitikdavau su A. Š. Jau tuo metu buvau perskaitęs visas ką tik pasirodžiusias A. Š. knygas, taip pat perskaičiau ir prieš „Transcendencijos tylą“ sukurtus veikalus: „Būtis ir pasaulis“, jo šedevrą „Daiktas ir menas“.

Nemažą įspūdį paliko „Niekio vardai“ ir „Alfa ir Omega“.

Vis labiau suartėdavom, surasdavom bendrą kalbą. Prisimenu „Santaros“ kontekste kontraversišką diskusiją apie inteligentus (dar buvo gyvas L. Donskis). Tuo metu artimai susipažinau su jo bičiuliu ir kolega Algiu Mickūnu. Daug minčių sukėlė A. Š. samprotavimai apie Žodį, filotopiją, apie Esmą šiapus horizonto. Prisimenu, vienos „Santaros“ metu ankstyvą rytą, dar prieš pusryčius, sėdėjom ant suoliuko, aš tariau Arvydui: „Jūs man panašus į žmogų, išvarytą iš rojaus, (turėdamas omeny jo polinkį prie nebylaus Esmo anapus žmogaus, didmiesčio šurmulio, minios). Tačiau aš jame niekad ir nebuvau (laikydamas save asfalto žmogumi)“. Arvydas tiktai nusišypsojo.

Paskutiniais jo gyvenimo metais tapom artimais bičiuliais. Profesorius pasiūlė pereiti prie „tu“, kas savaitę 2-3 kartus kalbėdavomės telefonu, dažnai apie perskaitytas knygas (stengiausi skaityti tas pačias knygas, kurias tuo metu skaitė A. Š.), ne vieną sykį buvau ir jo namuose Pilaitėje. Tuo metu individualus pokalbis galėjo tęstis ne ilgiau 45 min. Kalbėdavome beveik be išimties filosofinėmis ir estetinėmis temomis (niekad apie politiką, apie buities problemas). „Užkrėčiau“ jo filosofija savo draugą, pianistą S. Okruško, kuris, pabuvęs pas A. Š. namuose, pasakė, kad tą bendravimą galėtų prilyginti akistatos pašnekesiui su Heidegeriu.

Bendraudamas su A. Š., iš naujo chronologine tvarka perskaičiau jo stambius kūrinius nuo „Būties ir pasaulio“ iki „Kasdienybės metafizikos“, daug aptarinėjom.

A. Š. dėka iš naujo perskaičiau Plutarchą, susidomėjau Romos imperijos ir vėlyvosios Graikijos istorija (Momzenas), pagaliau jis man atvėrė V. Folknerio literatūros grožį. Pastebėjau, kad Arvydas ne per daug mėgsta V. Šekspyro, M. Servanteso ir F. Rable kūrybą. O dėl A. Kamiu abu sutarėm, kad tai puiku. Nemažą pasipiktinimą jam sukeldavo dabartiniai postmodernistai, nepatiko vėlyvas Pelevinas – romanas „I“. Paskutinė knyga kurią skaitėm abu (per atstumą) buvo T. Mano „Daktaras Faustas“, kurio T. Adorno muzikologinės vingrybės privertė profesorių prisipažinti, kad aš šiame šedevre sugebėjau pamatyti žymiai daugiau sluoksnių negu jis.

Bene užeidavo pokalbiai ir apie jo gana drastiškus pasisakymus apie muzikos meną. Naujai išleistame „Būties ir pasaulio“ leidinyje 2006 m. atsirado fragmentas, kuriame muzika, būdama „nemeniškiausia iš visų menų“, buvo lyginama su įvairių rūšių narkotikais. Šį A. Š. pasažą dažnai skaitydavau dėstymo metu savo moksleiviams (studentams), tardamas, kad nieko geresnio ir tikslesnio apie muzikos meną nesu skaitęs.

Mūsų pokalbyje jis išsitarė, kad nemėgsta minios ir žmonių gausos vienoj vietoj (čia aš solidarus). O muzikos, bet kokios, vengia dėl savo nervinės sistemos būklės. Ji tiesiog jį erzina. Štai ir visa paslaptis.

Mažiau pažinodamas A. Š., matydamas jo kategoriškumą, bekompromisiškumą ir tariamą rūstumą, bendraudamas su jo nuostabia gyvenimo palydove Zita, išgirdau puikią jo frazę: „Viktorai, jūs visai nepažįstate jo kito.“ Supratau…

Supratau, kad šis tikrai genialus žmogus yra be galo subtilus, jautrus ir nelinkęs (arba nesugebantis) meluoti.