Kiekvieno žmogaus gyvenime sutinkamos asmenybės, kurios formuoja (o vėliau koreguoja, praplečia) jo pasaulėžiūrą. Mano gyvenime buvo eilė tokių asmenybių, realių, su kuriomis susidurdavau akistata arba studijuodamas, ar jau neegzistuojančių rašytojų, filosofų bei šiaip mąstančių apie gyvenimo ir būties gelmes kūrėjų.

Prie tokių susitikimų galėčiau priskirti vieną tokių pažinčių su Arvydu Šliogeriu (toliau A. Š.), kuri lydėjo mane maždaug nuo 1996 m. jam esant gyvam ir po mirties.

Pažintis rutuliojosi laipsniškai. Pirmą kartą sutikau A. Š. renginyje, kuris vyko Panevėžio m. bibliotekoje, ji tuo metu buvo, berods, Vasario 16-osios gatvėje 2-ame aukšte. Tuo metu dar nebuvau skaitęs nė vienos profesoriaus parašytos eilutės. Renginio metu kalbėjo, gal kiek neįprastai ekstravagantiškai formuluodamas savo idėjas, žmogus, visai nepanašus į tituluotą akademiką profesorių. Tačiau mintys intrigavo savo neįprastumu ir maksimalistiniu kategoriškumu. Kai kas kiek vėliau vertė susimąstyti, ypač televizijos ekrano ir bažnytinio altoriaus sugretinimas. Po pranešimo pateikiau keletą neišmanėliškų klausimų. Mano pėdomis pasekė ir mano žmona.

Po kiek laiko susitikau savo tuometinį bičiulį, kuris buvo geras A. Š. pažįstamas ir draugas. Jo dėka man buvo suteikta galimybė perskaityti „Transcendencijos tylą“. Nuo to viskas ir prasidėjo.

Anksčiau girdėtos sąvokos, pavyzdžiui, transcendencija ir kitos įgavo visai naujas prasmes, pagaliau ir pati sąvoka filosofija bei jos kelias Vakarų kultūrinėje erdvėje nuo Graikijos iki mūsų laikų įgavo naują apibrėžtį ir prasmes. Beje, visiems, kas bandys giliau pastudijuoti A. Š. filosofiją, rekomenduočiau pradėti nuo šios knygos 1-2 skyriaus „Kas yra filosofija“. Tuo pačiu pavadinimu išleista ir atskira profesoriaus knygutė.

Iki tol, nors ir esu muzikologas, domėjausi įvairiomis humanitarinėmis bei kitų menų disciplinomis, siekiau humanitarinio universalizmo. Ypač daug dėmesio skyriau klasikinei literatūrai, kinui, psichologijai ir filosofijai, neturėdamas specialaus išsilavinimo, aišku, negalėjau skaityti „neredukuoto“ Kanto arba Hėgelio, tačiau skaičiau visą Platoną iki sokratikų, o ypač daug Šopenhauerio, Kierkegoro, o filosofiniu dievuku tapo Frydrichas Nyčė (su kuriuo galėčiau iš dalies palyginti ir A. Š. filosofavimo temperamentą, kategoriškumą, prieštaringumą, aforistinę minties dėstymo manierą, iki genialumo tobulą stilistiką). Asmeniškai jau vėliau bendraudamas šiuo klausimu su A. Š., jaučiau jo nebylų pritarimą, tačiau profesoriaus santykiai su šia persona buvo daugiau nei prieštaringi (prisimenant jo pratarmę šio filosofo rinktinei).

Nuo to laiko ir prasidėjo mano nesibaigianti šliogeriana. Pradėjau važinėti į „Santaros-Šviesos“ kasmetinius susibūrimus, čia kartais susitikdavau su A. Š. Jau tuo metu buvau perskaitęs visas ką tik pasirodžiusias A. Š. knygas, taip pat perskaičiau ir prieš „Transcendencijos tylą“ sukurtus veikalus: „Būtis ir pasaulis“, jo šedevrą „Daiktas ir menas“.

Nemažą įspūdį paliko „Niekio vardai“ ir „Alfa ir Omega“.

Vis labiau suartėdavom, surasdavom bendrą kalbą. Prisimenu „Santaros“ kontekste kontraversišką diskusiją apie inteligentus (dar buvo gyvas L. Donskis). Tuo metu artimai susipažinau su jo bičiuliu ir kolega Algiu Mickūnu. Daug minčių sukėlė A. Š. samprotavimai apie Žodį, filotopiją, apie Esmą šiapus horizonto. Prisimenu, vienos „Santaros“ metu ankstyvą rytą, dar prieš pusryčius, sėdėjom ant suoliuko, aš tariau Arvydui: „Jūs man panašus į žmogų, išvarytą iš rojaus, (turėdamas omeny jo polinkį prie nebylaus Esmo anapus žmogaus, didmiesčio šurmulio, minios). Tačiau aš jame niekad ir nebuvau (laikydamas save asfalto žmogumi)“. Arvydas tiktai nusišypsojo.

Paskutiniais jo gyvenimo metais tapom artimais bičiuliais. Profesorius pasiūlė pereiti prie „tu“, kas savaitę 2-3 kartus kalbėdavomės telefonu, dažnai apie perskaitytas knygas (stengiausi skaityti tas pačias knygas, kurias tuo metu skaitė A. Š.), ne vieną sykį buvau ir jo namuose Pilaitėje. Tuo metu individualus pokalbis galėjo tęstis ne ilgiau 45 min. Kalbėdavome beveik be išimties filosofinėmis ir estetinėmis temomis (niekad apie politiką, apie buities problemas). „Užkrėčiau“ jo filosofija savo draugą, pianistą S. Okruško, kuris, pabuvęs pas A. Š. namuose, pasakė, kad tą bendravimą galėtų prilyginti akistatos pašnekesiui su Heidegeriu.

Bendraudamas su A. Š., iš naujo chronologine tvarka perskaičiau jo stambius kūrinius nuo „Būties ir pasaulio“ iki „Kasdienybės metafizikos“, daug aptarinėjom.

A. Š. dėka iš naujo perskaičiau Plutarchą, susidomėjau Romos imperijos ir vėlyvosios Graikijos istorija (Momzenas), pagaliau jis man atvėrė V. Folknerio literatūros grožį. Pastebėjau, kad Arvydas ne per daug mėgsta V. Šekspyro, M. Servanteso ir F. Rable kūrybą. O dėl A. Kamiu abu sutarėm, kad tai puiku. Nemažą pasipiktinimą jam sukeldavo dabartiniai postmodernistai, nepatiko vėlyvas Pelevinas – romanas „T“. Paskutinė knyga, kurią skaitėm abu (per atstumą), buvo T. Mano „Daktaras Faustas“, kurio T. Adorno muzikologinės vingrybės privertė profesorių prisipažinti, kad aš šiame šedevre sugebėjau pamatyti žymiai daugiau sluoksnių negu jis.

Užeidavo pokalbiai ir apie jo gana drastiškus pasisakymus apie muzikos meną. Naujai išleistame „Būties ir pasaulio“ leidinyje 2006 m. atsirado fragmentas, kuriame muzika, būdama „nemeniškiausia iš visų menų“, buvo lyginama su įvairių rūšių narkotikais. Šį A. Š. pasažą dažnai skaitydavau dėstymo metu savo moksleiviams (studentams), tardamas, kad nieko geresnio ir tikslesnio apie muzikos meną nesu skaitęs.

Mūsų pokalbyje jis išsitarė, kad nemėgsta minios ir žmonių gausos vienoj vietoj (čia aš solidarus). O muzikos, bet kokios, vengia dėl savo nervinės sistemos būklės. Ji tiesiog jį erzina. Štai ir visa paslaptis.

Mažiau pažinodamas A. Š., matydamas jo kategoriškumą, bekompromisiškumą ir tariamą rūstumą, bendraudamas su jo nuostabia gyvenimo palydove Zita, išgirdau puikią jos frazę: „Viktorai, jūs visai nepažįstate jo kito.“ Supratau…

Supratau, kad šis žmogus yra be galo subtilus, jautrus ir nelinkęs (arba nesugebantis) meluoti.

Asmeniškai jį besąlygiškai laikau genijumi. Visi mes „filosofuojame“. Daug „filosofų“, baigusių ir nebaigusių specialius filosofinius mokslus. Dauguma jų tampa dėstytojais, sklandžiais perpasokotojais, skleidėjais tikrų filosofų, tačiau ar jie filosofai par exellence?

Nemažai pažįstu A. Š. mokinių, puikių jo filosofijos skleidėjų, tačiau kas yra „filosofija“? Daugelis jų yra parašę, pvz., K. Jaspersas, knygutes tokiu pavadinimu. Tačiau jos yra įvadas į JŲ filosofijos pasaulį.

P.S. A. Š. filosofija jo įžodintam užrašytam pavidale gyvenimo bėgyje gerokai transformavosi, asimiliavosi ir mano egzistenciniame patyrime (ypač daug atvėrė perskyra tarp Niekio ir Esmo. Galbūt ir formavosi, lyginant su „originalu“, mano individualiame egzistenciniame patyrime). Esu be galo dėkingas likimui už nuostabią dovaną bendravimų akistatoje ir per veikalus su, mano galva, neabejotinu, tikru Filosofijos Genijumi.

P.P.S. Tiems, kas norės įžengti į A. Š. paradoksalų, kontraversišką ir „pavojingą“ pasaulį, rekomenduočiau skaityti jo kūrinius šia tvarka:

1. „Kas yra filosofija“, kaip atskira knygutė arba 2. „Transcendencijos tylos“ pradžioje, 2001 arba 1996

3. „Daiktas ir menas“ 1988

4. „Niekio vardai“ 1997

5. Kūrėjo opus magnum „Niekis ir esmas“ 2005

6. „Pokalbiai apie esmes“ (A. Šliogeris ir V. Gustas) 2013

7. „Filosofijos likimas“ (A. Mickūnas ir A. Šliogeris) 2008

Jo paskutines knygas:

1. „Kasdienybės metafizika“ 2016

2. „Bulvės metafizika“ 2010

Rekomenduočiau skaityti tik „pakaustytiems“ šliogeristams, kurie yra susipažinę su anksčiau minėtų knygų sąrašu.