Apie filotopiją
„Pokalbiuose apie esmes“ (2013) apmąstydamas savo kūrybą, prisimindamas jos pradžią, užfiksuotą „Būtyje ir pasaulyje“, A. Šliogeris sako:
„Man reikėjo surasti, tiesiog buvau priverstas surasti žodį, kuris nusakytų pavyzdinę mano gyvenimo vietovę-šiapus-juslinio-horizonto, kurios svarbiausias bruožas yra baigtinumas ir jį įvietinantis štai šito daikto matymas.“ (p. 226)
„Filotopija“ yra slaptingiausias ir svarbiausias šios knygos žodis, neduodantis ramybės ir dabar, kai artėja gyvenimo saulėlydis.“ „…per jį man prabyla transcendencijos, arba, nežmogiškumo, paslaptis…“ (p. 28–29)
Žodis filotopija – filosofinis Arvydo Šliogerio naujadaras, papildantis esamą filosofijos (kaip meilės išminčiai) sampratą esminiu, iš jo paties filosofinio mąstymo kylančiu aspektu – meile ne vien išminčiai, bet ir daiktų bei vietų, kuriose jie pasirodo, konkretumui ir baigtinumui.
Žodyje filosofija sophos (gr. išmintis) yra keičiama į topos (gr. vieta), tačiau tuo pat metu figūratyvus žodžių „filosofija“ ir „filotopija“ panašumas šį pakeitimą veikiau daro papildymu, nei pakeitimu: topos (ar net meilė konkrečiam topos) pasirodo kaip gilesnis išmintį įgalinantis ir ją nusakantis aspektas. Šiuo papildymu Arvydas Šliogeris užsimena apie ryšį tarp žmogaus gebėjimo atsiverti daiktų konkretybės patyrimui, įsibuvimui konkrečioje vietoje ir žmogiškosios išminties. Savo filosofavimą jis mėgo įvardyti ne „mąstymu“, bet „matančiu mąstymu“, taip pabrėždamas juslinio patyrimo, bei žmogaus įšaknytumo konkrečioje vietoje svarbą.
Justas Kučinskas, A. Šliogerio doktorantas
PANEVĖŽYS – FILOTOPINIS ARVYDO ŠLIOGERIO ABSOLIUTAS
„[…] deja, aš nesu nei Dievas, nei neobjektyvus ironikas, nei abejingas stebėtojas, todėl kai menu Panevėžį ar mąstau apie tai, ką man reiškia „sugrįžti į Panevėžį“, mano mąstymas persikelia iš galvos į širdį. Nebelieka jokių metafizikų, jokių cogito ergo sum. Lieka viena – skaudanti širdis. Nes Panevėžys man yra pats didžiausias, o gal ir vienintelis praradimas. Sugrįžti į Panevėžį man reiškia, tariant Prousto žodžiais, ieškoti prarastojo laiko. O tam tikra prasme – ieškoti absoliuto.
Mes prisigalvojame tūkstančius absoliutų, nusilipdome tūkstančius stabų, bet, deja, sulaukęs penkiasdešimties aš supratau, kad turėjau tik vieną absoliutą, kuris man brangesnis ir už poną Dievą. Ir tai buvo tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške. Kiti miestai ir kitos platumos man netapo nei tikru prieglobsčiu, nei juolab namais. Visur jaučiausi svetimas ir svečias.
Tik Panevėžys kadaise keistam mano gyvenimui suteikė pastogę, prijaukino dangų ir žemę, parodė paprastus, bet šventus dalykus, iš kurių bylojo šilta ir gaivalinga buvimo paslaptis. Ten aš bendravau su dievais; ten patyriau „pagonišką“ gyvenimo pilnatvę. Todėl atsakau: sugrįžti į Panevėžį man reikštų sugrįžti į dievų artumą; prisiliesti prie pačių daiktų; pabėgti nuo siaubingų abstrakcijų, kuriose plūduriuoja ne tik mano, bet ir daugelio kitų gyvenimas; atgauti pasitikėjimą buvimu; įsiforminti ir apsibrėžti; vėl būti apžvelgiamoje erdvėje; įveikti chaosą, tviskantį iš baigiančio išprotėti nūdienos pasaulio; iš Didžiojo Anonimo sugrįžti į neatšaukiamą Čiadabar.
Mano mėgstamas mąstytojas pasakė taip: didžiausia dabarties žmogaus nelaimė – tėvynės prarastis. Pritariu jam be išlygų, nes žinau, kad praradau Lietuvą, kurią galėjau mylėti, ir niekad netapsiu pilnateisiu prekeivių bei kompiuterių pasaulio piliečiu. Bet tikriausiai dar nepraradau Panevėžio, savo tėviškės. O tėviškė man svarbiau už tėvynę ar tautą. Tauta, tėvynė – tai pernelyg abstraktu! Tėviškė kas kita. Ji svarbesnė už visus valstybingumus, visas pasaulines istorijas, visus kontinentus, visus kosmosus ir kitas fantasmagorijas. Nė grašio neduočiau už visas „globalines problemas“; atiduočiau viską už nendrę, siūbuojančią kokiame nors Nevėžio užtakyje.“
(Šliogeris A. Konservatoriaus išpažintys. Vilnius: Pradai, 1995. P. 120–134.)
