Zitos Šliogerienės nuotraukos fragmentas
APIE KONKURSĄ
Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka kviečia jaunimą iki 25 metų dalyvauti fotografijos konkurse „Filotopiniai punktyrai“. Filotopija – tai garsaus panevėžiečio filosofo Arvydo Šliogerio naujadaras, nusakantis meilę daiktų bei vietų, kuriose jie pasirodo, konkretumui ir baigtinumui.
Kokia vieta nusako tave, kurioje patiri buvimą čia ir dabar? Per ją jauti savo prigimtį? Gal tai – kiemas, kuriame užaugai, miško takas, kur tylu, ar langas, pro kurį krenta šviesa.
Savo santykį su vieta, kurio niekam negali paaiškinti, bet jauti, užfiksuok fotografijose (iki 3 nuotraukų) ir siųsk konkursui.
Fotografijos bus eksponuojamos virtualioje parodoje svetainėje sliogeris.pavb.lt. Visų dalyvių laukia padėkos, I–III vietos nugalėtojai bus apdovanoti diplomais ir prizais.
Šiuo konkursu biblioteka įprasmina prof. Arvydo Šliogerio filosofinį palikimą ir siekia įtraukti jaunimą reflektuoti santykį su prigimtine vieta ir šią patirtį išreikšti per fotografiją.
Fotografijų skaitmeniniu formatu laukiame iki 2026 m. rugsėjo 10 d. elektroniniu paštu krastotyra@pavb.lt
Pateikdami fotografijas, nurodykite autoriaus vardą, pavardę, amžių, kontaktinę informaciją. Pridėkite trumpą fotografijos aprašymą – idėją arba ją atitinkančią citatą iš prof. Arvydo Šliogerio veikalų. Dalyvių prašome pateikti ir sutikimą.
Kilus klausimų kreipkitės į bibliotekos Kultūros paveldo tyrinėjimo ir skaitmeninimo skyriaus vadovę Lidą Žukauskaitę el. p. lida.zukauskaite@pavb.lt arba tel. 0 45 46 55 54.
DALYVIAI
Šiuo peizažu norėjau pavaizduoti stiprų baltišką, širdžiai artimą lietuvišką koloritą (marias, ežerus). Tai nėra egzotinis kurortas; tai prislopinta, melancholiška šiaurietiška estetika, kurią filosofas A. Šliogeris aukštino kaip autentišką aplinką, leidžiančią užmegzti gilų santykį su savo namais ir žeme. Kaip yra akcentavęs pats filosofas, „<...> buvimas konkrečioje vietoje, o ne visur ir niekur, prisirišimas prie vietos yra ne atsitiktinė, o esminė žmogaus savybė. Žmogus kaip baigtinė būtybė yra pririštas prie to, ką seniai esu pavadinęs „vietove šiapus juslinio horizonto“. Armanda Ambrazevičiūtė (24 m.)
Ši fotografija – vizualus Arvydo Šliogerio filotopijos liudijimas. Vienišas laivas marių platybėje tampa mąstančio žmogaus metafora – sala, atsiribojusia nuo pasaulio triukšmo. Horizonto linija ir ramios bangos įkūnija autoriaus keltą idėją apie „vietovę šiapus juslinio horizonto“, kurioje būties stebuklas atsiveria ne globaliose idėjose, o gebėjime stebėti savo artumą. Kaip rašė Arvydas Šliogeris, „<...> dabar žinai, kad visa, kas anapus Tavo salos horizonto, tėra banalybės fantomai ir vaiduokliai. Švelnioji paslaptis gyvena čia, o visur kitur Tau gresia būtent banalybės prakeiksmas. Štai kodėl Tu jau nebegeidi išeiti: visa, kas geriausia, veši Tavo vienintelės salos artumoje <...>“ Armanda Ambrazevičiūtė (24 m.)
„Vieniems saulėlydis primena svajones, norus, tikslus. Man primena vaikystę, kuri pralėkė ir nebegrįžo atgal. Širdis suspurda prisiminus ilgus vakarus, dienas, kurios, atrodo, visada išliks nerūpestingos, vėjavaikiškos.“ Urtė Žakevičiūtė (18 m.)
„Sakoma, kad kelionės įprasmina žmogaus kasdienybę, leidžia pabėgti nuo rutinos ir pajausti tiek daug per tokį trumpą laiką... Kiekviena detalė, gatvės pavadinimas, net medžio lapas kitoks, negu gimtoje šalyje. Oras gaivesnis, žmogus pasijunta lengvas it pienės pūkas, nugaros neslegia rūpesčiai dėl praeities, dabarties, ateities...“ Urtė Žakevičiūtė (18 m.)
„Kiekviena akimirka laikina, išskirtina, laiko ratas sukasi ir jo sustabdyti neįmanoma. Vaikystė, paauglystė, jaunystė, branda... nepastebėjai kaip atėjo senatvė. Ar nuveikei kažką prasmingo? Ar tik stovėjai be žado, apstulbęs nuo akimirkos laikinumo?“ Urtė Žakevičiūtė (18 m.)
Kaimas – tai vieta, kur gamta, ramybė ir kasdienybė susilieja į vieną visumą. Čia kiekvienas vakaras, medis ar namų langas pasakoja savą istoriją. Ši nuotrauka atspindi paprastą, bet ypatingą kaimo grožį, kurį matome ne kasdien. Mingailė Žalnieriūnaitė (16 m.)
Tarp vakaro šviesos ir tylos – akimirka, kai vieta tampa daugiau nei vaizdu. Galbūt tai ir yra filotopija – meilė tam, kas sava, tikra ir šalia. Mingailė Žalnieriūnaitė (16 m.)
„<...> tas nusmurgęs lygumų miestelis, susigūžęs po niūriu Šiaurės dangumi, ta vienintelė vieta ir vietovė, kurią aš galiu vadinti savo namais ir tėviške.“ (A. Šliogeris) Domantas Velička (18 m.)
„<...> kartą Tave atradęs, nebegaliu iš Tavęs pabėgti; visada esu Tavyje ir su Tavim. Negaliu sugrįžti į Panevėžį, nes niekada nebuvau nuo jo atplėštas.“ (A. Šliogeris) Samanta Butkytė (16 m.)
„Panevėžys be upės – tai ne Panevėžys.“ (A. Šliogeris) Samanta Butkytė (16 m.)
„<...> Nevėžis teikia miestui rimties ir ramybės. Jis prideda pastovumo ir tylos. Visas šurmulys dingsta tuoj pat, kai tik nusileidi prie upės, ir net nesvarbu, kurioje vietoje.“ (A. Šliogeris) Samanta Butkytė (16 m.)
Kiekviena banga yra kaip langas. Gali matyti dumblius, tuštumą ir netgi savo gimtinę. Emilija Kudakaitė (16 m.)
Kiekviena banga yra kaip langas. Nors jau tuoj užsidarys, tu dar turi laiko žvelgti gilyn. Emilija Kudakaitė (16 m.)
Kiekviena banga yra kaip langas. Kai jau nebegali toliau žvelgti pro ją, tu visą laiką gali laukti, kol nauja atsivers. Emilija Kudakaitė (16 m.)
„Ji stovi prieš mus rami, didinga ir nebyli.“ (A. Šliogeris) Lėja Samuolytė (17 m.)
„<...> Grožis yra ne daikto būties simbolis, ne jo būties alegorija, ne daikto būties „išgyvenimas“, – grožis yra pati būtis <...>“ (A. Šliogeris) Lėja Samuolytė (17 m.)
„<...> Filotopija privalėtų atgaivinti bekalbės sielos ir apriboti kalbinės sąmonės tieses <...>“ (A. Šliogeris) Lėja Samuolytė (17 m.)
„<...> reikia labai nedaug, kad miestelis nesijaustų esąs dievų apleista vieta.“ (A. Šliogeris) Rapolas Uksas (16 m.)
„<...> mane visada nemaloniai stebino meilė <...>“ (A. Šliogeris) Rapolas Uksas (16 m.)
„Sugrįžtu į <...> tas vietas, kuriose gyvenau kaip turistas ar prašalaitis.“ (A. Šliogeris) Rapolas Uksas (16 m.)